30 000 atleistų per 6 savaites — DI pažadas ar realybė? — IT Naujienos

2026-ųjų pradžioje technologijų sektoriuje atleista daugiau nei 30 000 darbuotojų, o kompanijos tai grindžia DI potencialu, ne jo rezultatais. Stanford tyrimas rodo, kad labiausiai nukenčia pradedantieji programuotojai — jų užimtumas sumažėjo beveik 20 proc.

Skaičiai, kurių negalima ignoruoti

Per pirmąsias šešias 2026-ųjų savaites pasaulio technologijų sektoriuje atleista daugiau nei 30 700 darbuotojų. Vien „Amazon" paskelbė apie 16 000 darbo vietų panaikinimą, „Salesforce" ir „Autodesk" — po maždaug tūkstantį kiekviena. „Meta" sumažino „Reality Labs" padalinį 10 proc.

Jei šis tempas išliks, iki metų pabaigos atleidimai gali viršyti 273 000 — tai būtų daugiau nei 2025-aisiais fiksuoti 245 000.

Pagrindinė priežastis, kurią nurodo beveik visos šios bendrovės? Dirbtinis intelektas. Tačiau čia prasideda įdomiausia istorijos dalis — ir ji nėra apie technologiją.

DI pažadas prieš DI realybę

Sausio mėnesį „Harvard Business Review" paskelbė tyrimą, kuris turėtų kelti nerimą kiekvienam technologijų pramonės stebėtojui. Apklausus daugiau nei 1 000 vadovų paaiškėjo, kad atleidimus lemia ne DI pasiekimai, o jo potencialas. Kitaip tariant, kompanijos mažina etatus remdamosi tuo, ką DI galėtų padaryti, o ne tuo, ką jis jau daro.

Tai patvirtina ir skaičiai. Iš 1,2 mln. darbo vietų, panaikintų JAV 2025-aisiais, DI oficialiai paminėtas tik 55 000 atvejų — vos 4,5 proc. visų atleidimų. Kiti 245 000 priskirti „rinkos ir ekonominėms sąlygoms". Tačiau investuotojams pasakyti „mes optimizuojame su DI" skamba kur kas geriau nei „mūsų verslas lėtėja".

„Tai labai investuotojams palankus pranešimas, — teigia Molly Kinder iš Brookingso instituto. — Alternatyva būtų pripažinti, kad verslas turi problemų."

„Fortune" šį reiškinį pavadino „AI-washing" — manipuliaciniu DI naratyvo naudojimu siekiant pridengti įprastinius verslo sprendimus. „Forrester" tyrimai rodo, kad daugelis atleistų darbuotojų pozicijų neturi brandžių DI sistemų, galinčių jas pakeisti. „Yale Budget Lab" analizė dar aiškesnė: DI kol kas reikšmingai nepakeitė bendros JAV darbo rinkos struktūros.

Dingusi pakopa: jaunų programuotojų krizė

Jei bendras DI poveikis darbo rinkai dar diskutuotinas, viena grupė jau aiškiai pralaimėjo. Stanford universiteto tyrimas, analizavęs ADP algalapių duomenis — milijonus darbuotojų dešimtyse tūkstančių įmonių — atskleidė nerimą keliantį vaizdą:

22–25 metų programuotojų užimtumas sumažėjo beveik 20 proc. nuo 2022 m. pabaigos piko.
Jaunų darbuotojų užimtumas DI paveiktose pozicijose krito 13 proc.
Tuo tarpu 30+ metų specialistų užimtumas tose pačiose kategorijose augo 6–12 proc.

Kodėl būtent pradedantieji? Stanford tyrėjai aiškina paprastai: DI puikiai atlieka tai, ko moko universitetai — bazinę sintaksę, standartinius algoritmus, paprastų funkcijų rašymą. Tai būtent tos užduotys, kurias atlikdavo pradedantieji programuotojai pirmuosius darbo metus. Vyresnių specialistų patirtis — gebėjimas naviguoti neaiškiose situacijose, bendrauti su klientais, spręsti problemas be aiškaus sprendimo — DI kol kas nepakartojama.

Tai sukuria „dingusios pakopos" efektą. Tradicinis IT karjeros kelias — pradedi nuo paprastų užduočių, mokaisi iš vyresnių kolegų, po kelerių metų tampi vidurinės grandies specialistu — tiesiog nebeveikia, jei pirmoji pakopa dingsta. Iš kur atsiras rytojaus vyresnieji inžinieriai, jei šiandien niekas nesamdo jaunesniųjų?

Paradoksas: DI intensyvina darbą, o ne jį sumažina

Kitas „HBR" tyrimas iš 2026-ųjų vasario pateikia dar vieną provokuojantį atradimą: DI ne sumažina darbo, o jį intensyvina. Darbuotojai, naudojantys DI įrankius, dirba sparčiau, imasi platesnio užduočių spektro ir pratęsia darbo valandas — dažnai be jokio prašymo.

Tai maždaug taip, kaip el. paštas turėjo „sutaupyti laiką", o iš tikrųjų sukūrė nuolatinės komunikacijos kultūrą.

Taigi turime situaciją, kurioje DI naudojimas didina likusių darbuotojų apkrovas, o kompanijos tuo pat metu atleidžia žmones „dėl DI efektyvumo". Loginis prieštaravimas akivaizdus.

Ką tai reiškia Lietuvai ir Baltijai?

Lietuva yra neginčijama Baltijos IT lyderė — daugiau nei 4 200 skaitmeninių bendrovių, apie 70 000 IKT specialistų, o sektorius generuoja beveik 500 mln. USD pajamų. Tačiau globalūs procesai nepaisys Baltijos jūros.

Pagrindiniai rizikos taškai Lietuvos kontekste:

Užsakomųjų paslaugų modelio pažeidžiamumas. Nemažai Lietuvos IT bendrovių dirba subrangos modeliu Vakarų Europos ir JAV klientams. Kai tie klientai mažina etatus „dėl DI" — mažėja ir užsakymų srautas šiapus.
Absolventų situacija. Lietuvos universitetai kasmet parengia šimtus IT specialistų. Jei globalios tendencijos rodo, kad pradedantieji programuotojai nebesamdomi ankstesniu tempu, kyla klausimas — ar informatikos studijos vis dar garantuoja sklandų perėjimą į darbo rinką?
„Trūksta 7 600 talentų" naratyvo peržiūra. Dar neseniai skelbta, kad Lietuvos technologijų sektoriui trūksta tūkstančių specialistų. Tačiau tas trūkumas vis labiau koncentruojasi ties vyresniaisiais specialistais su DI, kibernetinio saugumo ir debesijos kompetencijomis — o ne pradedančiaisiais, kuriems rinka siaurėja.

Tai nereiškia, kad Lietuvos IT sektorius griūva — „Baltic Tech Ventures" duomenimis, regionas 2026-uosius pradėjo su stipriu pagreičiu. Tačiau augimo pobūdis keičiasi. Ieškoma ne „dar vieno React programuotojo", o specialistų, gebančių projektuoti sistemas su dideliais kalbos modeliais, valdyti DI etiką ir kurti agentinius DI sprendimus.

Kas iš tiesų vyksta?

Apibendrinkime. Turime tris vienu metu vykstančius procesus, kurie dažnai klaidingai suplakami į vieną:

„AI-washing" — kompanijos naudoja DI naratyvą kaip patogų paaiškinimą atleidimams, kuriuos lemia kitos priežastys: pandeminis per didelis samdymas, silpnėjanti paklausa, biurokratijos mažinimas.
Realus DI poveikis pradedantiesiems — DI įrankiai jau dabar pakankamai gerai atlieka dalį pradinio lygio užduočių, kad kompanijos samdo mažiau jaunesniųjų specialistų.
Struktūrinis darbo rinkos pokytis — didėja paklausa DI kompetencijų turintiems specialistams, o vien tik programavimo įgūdžių nebepakanka.

Problema ta, kad viešojoje erdvėje šie trys procesai virsta vienu pasakojimu: „DI pakeičia žmones." Tai ne tik supaprastinimas — tai dezinformacija, kuria naudojasi tiek kompanijos investuotojų nuramimui, tiek politikai atsakomybės vengimui.

Ko turėtų imtis universitetai ir valstybė?

Jei „dingusios pakopos" krizė reali — o Stanford duomenys rodo, kad ji reali — reikia konkrečių veiksmų:

Universitetų programos turi keistis jau dabar. Vien sintaksės ir algoritmų mokymosi nebeužtenka. Studentai privalo dirbti su DI įrankiais nuo pirmo kurso — ne kaip su egzotiška naujove, o kaip su kasdieniu darbo instrumentu.
Stažuočių ir mentorystės modeliai tampa kritiniai. Jei jaunesniųjų pozicijų mažėja, alternatyvinis kelias į profesiją — struktūruotos stažuotės, kuriose pradedantieji dirba šalia patyrusių specialistų, o ne vieni su „Stack Overflow" ir „ChatGPT".
Valstybė turėtų stebėti realius duomenis, o ne korporatyvinius naratyvus. Lietuvai reikia savo „Stanford tyrimo" — objektyvios analizės, kiek DI iš tikrųjų keičia vietinę darbo rinką, o ne spekuliacijų, paremtų JAV didžiųjų technologijų bendrovių pranešimais spaudai.

Epilogas

30 000 atleistų per šešias savaites — tai ne katastrofa, bet tai yra simptomas. Simptomas to, kad technologijų pramonė vis labiau gyvena lūkesčių ekonomikoje, kurioje DI pažadas yra vertingesnis už jo rezultatus.

Ir kol ši praraja tarp pažado ir realybės egzistuoja, labiausiai nukentės tie, kurie turi mažiausiai galios jai pasipriešinti — jaunieji specialistai, ką tik baigę studijas ir atėję į rinką, kurioje jų pozicija buvo panaikinta dar prieš jiems pradedant dirbti.

Klausimas ne „ar DI pakeis programuotojus?" — klausimas „kas mokys kitos kartos inžinierius, jei šiandien jiems neleidžiame pradėti?"

30 000 atleistų per 6 savaites — DI pažadas ar realybė?