DI agentų karas: OpenAI, Anthropic ir Google kovoja dėl įmonių rinkos

Pokalbių robotai mirė. Tegyvuoja agentai.

2024-ieji buvo metai, kai visi kalbėjo apie didelius kalbinius modelius. 2025-ieji — kai įmonės bandė juos kažkaip pritaikyti. O 2026-ųjų vasaris jau turi aiškų vardą: DI agentų lenktynės. Per pastarąsias kelias savaites pagrindiniai technologijų milžinai — „OpenAI", „Anthropic", „Google" ir „Salesforce" — vienas po kito paleido platformas, žadančias paversti dirbtinį intelektą ne tik pašnekovu, bet ir darbuotoju.

Ir tai nėra vien rinkodaros triukas. Šį kartą kalbama apie realius pokyčius: agentai, kurie savarankiškai valdo failus, priima sprendimus, koordinuoja darbo eigas ir veikia net tada, kai jūs miegate. Klausimas nebėra „ar DI pakeis dalį darbo?". Klausimas — „kas valdys tuos agentus ir kieno ekosistemoje jūsų įmonė bus užrakinta?"

Keturi žaidėjai, keturios strategijos

Vasario 5 d. „OpenAI" pristatė „Frontier" — įmonėms skirtą platformą, leidžiančią kurti, diegti ir valdyti DI agentus. „Frontier" nėra tik dar vienas API — tai bandymas sukurti vieningą „agentų operacinę sistemą", kurioje agentai gauna prieigą prie įmonės duomenų, bilietų sistemų ir sandėlių. Tarp pirmųjų klientų — „HP", „Uber", „Oracle" ir „Thermo Fisher". „OpenAI" teigia, kad viename gamybos objekte agentai sumažino optimizavimo darbą nuo šešių savaičių iki vienos dienos.

„Anthropic" atsakė dviem smūgiais. Sausio viduryje paleista „Claude Cowork" — agentinė platforma, kurią kompanija vadina „Claude Code visam likusiam darbui". „Cowork" skirta ne programuotojams, o biuro darbuotojams: ji valdo failus, analizuoja dokumentus ir vykdo daugiažingsnius projektus. Sausio pabaigoje „Anthropic" papildė ją 11 atvirojo kodo papildinių, apimančių pardavimus, teisę, finansus ir rinkodarą. O vasario 17 d. paleistas „Claude Sonnet 4.6" — modelis, kuris pasiekia beveik flagmaninio „Opus" lygio rezultatus už penktadalį kainos. Tai reiškia, kad galingi agentai tampa prieinami ne tik „Fortune 500" įmonėms.

„Google" žaidžia infrastruktūros žaidimą. Užuot tiesiog konkuravęs dėl agentų platformos, „Google" per „Linux Foundation" prastūmė „Agent2Agent" (A2A) protokolą — atvirą standartą, leidžiantį skirtingų tiekėjų agentams bendrauti tarpusavyje. A2A jau palaiko daugiau nei 50 partnerių: „Salesforce", „SAP", „ServiceNow", „PayPal" ir kiti. Tai gudri strategija: jei „Google" valdo standartą, per kurį agentai kalbasi, jis laimi nepriklausomai nuo to, kieno agentai dominuoja.

„Microsoft" su „Agent 365" ir „Salesforce" su „Agentforce" atstovauja senąją gvardiją — didelius įmonių programinės įrangos tiekėjus, kurie bando integruoti agentus į jau egzistuojančias ekosistemas, kol „OpenAI" ir „Anthropic" nebando iš jų atimti klientų. Tai tampa egzistencine kova: jei DI agentai gali tiesiogiai dirbti su duomenimis ir failais, kam reikia brangios SaaS prenumeratos?

Skaičiai žada daug, realybė — mažiau

„Gartner" prognozuoja, kad iki 2026-ųjų pabaigos 40 proc. įmonių programų turės specializuotus DI agentus — palyginti su vos 5 proc. 2025-aisiais. Tai aštuoniskart šuolis per vienus metus. Tačiau ta pati „Gartner" prideda šaltą dušą: daugiau nei 40 proc. agentinių DI projektų bus atšaukti iki 2027-ųjų pabaigos dėl augančių kaštų, neaiškios verslo vertės arba nepakankamų saugumo kontrolių.

Šie du skaičiai nesutampa atsitiktinai. Jie atspindi tą patį fenomeną, kurį matėme su debesų kompiuterija, „blockchain" ir daiktų internetu: masinis entuziastingas diegimas, po kurio seka skausmingas blaivėjimas. Šiandien tik 11 proc. organizacijų iš tikrųjų naudoja DI agentus gamyboje. 38 proc. bando pilotines versijas. Likę — tik kalba apie tai posėdžiuose.

Kodėl taip sunku? Trys tikros problemos

Pirma — kokybė. 32 proc. organizacijų nurodo, kad agentų kokybė yra didžiausia kliūtis. Haliucinacijos, nenuoseklūs rezultatai, nesugebėjimas išlaikyti konteksto ilgose darbo eigose — visa tai reiškia, kad agentas, kuris 95 proc. atvejų veikia puikiai, likusius 5 proc. gali padaryti didžiulę žalą. Įsivaizduokite agentą, kuris neteisingai įvertina tiekėjo riziką ir automatiškai nutraukia sutartį. Arba klaidingai apdoroja kritinį el. laišką, sukeldamas grandininę reakciją tarp pirkimų, teisės ir finansų skyrių.

Antra — saugumas. Dauguma informacijos saugumo vadovų pripažįsta, kad DI agentų rizikos juos neramina, tačiau tik nedaugelis yra įdiegę brandžias apsaugos priemones. Agentai diegiami greičiau, nei jie apsaugomi. Ekspertai perspėja, kad sugedęs agentas gali tapti „piktavališku vidaus darbuotoju" — nutekinti duomenis arba atlikti žalingus veiksmus veikiamas priešiškų signalų.

Trečia — integracija. Senų sistemų sujungimas su naujais agentais yra košmaras. Pasenę sąsajų formatai, nesuderinami duomenų šaltiniai ir patentuotos API reiškia, kad net pats geriausias agentas yra tik tiek geras, kiek gera jo prieiga prie duomenų. Būtent todėl „Google" A2A protokolas ir „Anthropic" MCP („Model Context Protocol") tampa tokie svarbūs — jie bando standartizuoti tai, kas šiandien yra chaosas.

Kas laimi ir kas pralaimi?

Laimi tie, kas valdo platformą. „OpenAI" su „Frontier" ir „Anthropic" su „Cowork" kovoja dėl tos pačios pozicijos: tapti „agentų operacine sistema", per kurią įmonės valdo savo DI darbuotojus. Kas pirmasis pasieks kritinę masę įmonių klientų, tas turės milžinišką pranašumą — nes iš agentų ekosistemos migruoti yra daug sunkiau nei iš paprasto pokalbių roboto.

Laimi programuotojai ir technologijų komandos. „Claude Sonnet 4.6" pasiekia 79,6 proc. SWE-bench rezultatą už 3 USD per milijoną žetonų. Tai reiškia, kad galingas kodavimo agentas kainuoja centus. Mažos komandos dabar gali daryti tai, kam anksčiau reikėjo didelių inžinierių skyrių.

Pralaimi tradicinė SaaS industrija — bet lėčiau, nei daugelis tikisi. Kaip parodė „Fortune" analizė, DI agentai dar nenaikina „Salesforce" ar „Workday". Tačiau spaudimas didėja. Jei agentas gali tiesiogiai atlikti CRM užduotis, kodėl mokėti tūkstančius per mėnesį už licenciją su gražia sąsaja?

Pralaimi įmonės, kurios skuba be strategijos. „Gartner" perspėjimas dėl 40 proc. projektų žlugimo yra rimtas. Organizacijos, kurios tiesiog „uždeda" agentą ant senų procesų, vietoj to, kad perprojektuotų darbo eigas, patirs skaudžias nesėkmes.

Ką visa tai reiškia Lietuvai?

Lietuvos IT sektorius, kuriame dominuoja paslaugų ir „fintech" įmonės, yra unikaliai pozicionuotas šiame posūkyje. Mažesnės komandos, kurios greitai adaptuojasi, gali pasinaudoti pigiais, galingais agentais (tokiais kaip „Sonnet 4.6") ir padidinti produktyvumą neproporcingai savo dydžiui. Tačiau rizika taip pat reali: jei Lietuvos įmonės neinvestuos į saugumo ir duomenų valdymo infrastruktūrą, agentai taps ne galimybe, o atsakomybe.

2026-ieji bus metai, kai paaiškės, ar DI agentai yra tikra revoliucija, ar dar vienas dirbtinio entuziazmo ciklas. Skaičiai rodo, kad tiesa — kažkur per vidurį. Revoliucija vyksta, bet ji bus lėtesnė, skausmingesnė ir brangesnė, nei žada technologijų milžinų rinkodaros skyriai.

Šaltiniai

• „OpenAI" — Introducing OpenAI Frontier
• „Fortune" — Anthropic launches Cowork
• „TechCrunch" — OpenAI launches enterprise agents
• „VentureBeat" — Anthropic Sonnet 4.6
• „Gartner" — 40% enterprise apps AI agents by 2026
• „Fortune" — AI agents vs. SaaS industry
• „Google Developers Blog" — Agent2Agent Protocol
• „CNBC" — Anthropic releases Claude Sonnet 4.6